Gediminaičių dinastijos pradžia

Gediminaičių dinastijos pradžia
Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Bet jam mirus, tokių sumišimų, kaip po Mindaugo mirties, Lietuvoje jau nebebuvo. Traidenis turėjo brolių ir sūnų, tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. Tik, deja, mes tiksliai nežinome nei visų jo brolių nei sūnų vardų.
Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m.) ir Gediminas (1316—1341 m.). Taip pat gerai žinoma, kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. Tik, deja, tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Taip pat neaišku, kuriuo metu jis valdė. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių, bet vis dėlto neaišku, kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. Senąja tradicija, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Vytenio ir Gedimino tėvu, buvo laikomas Pukuveras, arba Liutauras. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį, arba Budividą, ir Budikidą), bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. Aišku, tik, kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo, jo sūnaus ar jo brolio sūnus), nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietuvoje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėtojas, to nebūtų buvę išvengta. Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku-
nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus, nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. (lalimas dalykas, kad didž. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas, bet ir jo senelis.
3. Vytenis (1295-1316 m.)
Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m., nes 1294 m. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. Dar prie gyvos tėvo galvos Vytenis garsėjo, kaip geras karo vadas. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau; tačiau, kaip Traideniui, taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo.
Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. Varydamas tautišką politiką ir kovodamas su ordinu, jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe.
Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino, kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi esąs aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. Todėl 1298 m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė Į talką Vytenį. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu.
Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Lig tol į lietuvius buvo žiūrima, tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Vakaruose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Dabar, susidėjus su arkivyskupu ir su Ryga, jau buvo galima pirštu prikišamai rodyti pasauliui, kad ordinas neina lietuvių krikštyti, o tik jų pavergti ir kad, siekdamas savo galybės, nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šitokias sąjungas, nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių, norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą.
Be to, šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekonomišku atžvilgiu. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklausiusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos.
Vytenio valstybė. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką, kaip ir Traidenis. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais, tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti; jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. Polockas, kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką, vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. Senasis jotvingų kraštas (t. y. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugarduku, Slanimu ir Volkovisku), kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę, jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį Palenkės (irgi jotvingų žemes, kurias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai), prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Tuo būdu savo įpėdiniui, broliui Gediminui, Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija.

Lietuva, valdoma Gedimino giminės

Lietuva, valdoma Gedimino giminės
didžiųjų kunigaikščių
A. Patriarchalinės monarchijos laikotarpis
I. Vytenio ir Gedimino laikai
1. Lietuvos būklė po Traidenio mirties
Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpatavimo
(1282—1295 m.) yra likę labai maža žinių. Senosios kronikos
mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius,
taip pat daug mini lietuvių žygių, tačiau nė viena kronika aiškiai
nepasako, kas tuo metu valdė Lietuvą.
Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. Kaip tik šituo metu
vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir
nuo 1282 m. p r a d ė j o p u l t i lietuvius (anksčiau Lietuvą
puldavo tik livoniškė jo šaka). Ordinas tuojau pradėjo statyti
savo pilis Nemuno pakrantėje. Jos turėjo būti atramos punktai,
žygiuojant į Lietuvą. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo
nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. Anksčiau
Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. Bet
dabar, po Durbės pralaimėjimo, jis buvo išvytas iš visos Žemaitijos.
Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta; su Klaipėdos
pilim jis jau nebeturėjo ryšio. Nustojęs vilties veikiai nukariauti
Žemaičius, jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuočiams
(1328 m.). Kryžiuočiai, atslinkę prie Nemuno, tuojau
pasistatė Ragainės, Jurbarko, o kiek vėliau ir Skirsnemunės
63
pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti, nes sunku buvo ją atlaikyti). Žodžiu, šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų, tarytum tarp dviejų žiaunų, kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti.
Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas, ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. Bet ir Žemaičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona, Kolainiai, Bisėnai ir t.t. Tos Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. Toliau į vakarus, Jūros paupyje, stovėjo vadinamoji Gedimino pilis. Tuo būdu čia XIII amž. gale ir XIV amž. pradžioje susidarė du tvirti frontai, kurie išbuvo beveik 150 metų.

Traidenis

Traidenis (1270—1282 m.)
Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu, nėr žinios. 2inome tik, kad Lietuvą jis valdė iš Kernavės. Jis, tur būt, norėjo eiti Treniotos keliais, ne Mindaugo. Apskritai, jis buvo grynai tautiškosios ir pagoniškosios Lietuvos valdovas, t. y. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietuviškąsias žemes, o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. Būdamas geras karys, jis pats vienas kariavo su visais priešais. Ne vieną žygį atliko į Prūsus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. Jam buvo pasisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį; tačiau jam nepasisekė visiškai nugalėti ordino.
Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes, tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Tuo būdu ordinas atsilaikė, kai kur net pasistūmėjo į Lietuvos pusę. Taip antai, vienų paliaubų metu ordinas (1274 m.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. Bet kad ir kaip stengėsi, jis visgi negalėjo jo sugriauti. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino kariuomenę tik atvirame lauke: mat, lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių.
61
Kernavės piliakalnis.
Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias
aisčių kiltis vad. Prūsijoj. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo
vokiečių Į Lietuvą, ir Traidenis juąs mielai priimdavo. Jis juos
Įkurdino Voluinės pasieny. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti
tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę, su kuria Traidenis
bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną).
Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais.
Tačiau swu lenkais jam tekdavo nemažai kariauti; jis pasiekdavo
ne tik Mozūrus, bet ir tolimąją Krokuvą. Mozūrų kunigaikštis
(Boleslovas I I ) , norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų,
vedė net jo dukterį.
Žodžiu, Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi, kaip galinga
karinė pajėga. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai
lietuviška ir tautiška. Ji buvo daug platesnė, negu Mindaugo
laikais, nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai, kurie
Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. Traidenio laikais tautiškoji
Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Bet galutinai ją
sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — V y t e n i s
i r G e d i m i n a s .

Lietuva po Mindaugo mirties

Lietuva po Mindaugo mirties, —1263—1270 m.
Treniota (1263—1265 m.). Nužudžius pirmąjį valstybės vie-nytoją, Mindaugą, Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam, visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. Jo teisėto įpėdinio nebuvo, nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu, o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas, Polocko valdovas Tautvilas. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas, ir valdžią paėmė Treniota. Matyt, apie sostą svajojo ir Daumantas, bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. Pabėgęs į Pskovą, jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir, pasižymėjęs laimingais karais, valdė Pskovą dar daugiau, kaip 30 metų (iki 1299 m.).
Treniota bandė varyti tokią politiką, kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Bet persekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendradarbius, jis sukėlė jų sąmokslą ir, neišvaldęs visiškai 2 metų, buvo nužudytas.
Vaišvilkas (1265—1268 m.). Mindaugui žuvus, Vaišvilkas buvo Graikijoj, bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo giminės šalininkai, žinoma, tuojau ėmė galvoti apie jį. Todėl, atvykęs su Voluinės kunigaikščių duota kariuomenės pagalba, jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. Jam, kaip kadaise Mindaugui, nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai, nes ir jis dėjosi su Voluine, turėjo santykių net su ordinu ir atrodė, kad tęs savo tėvo politiką; todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui.
60
Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Š v a r n u i. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą valdyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui, Levas pasikvietė jį į svečius ir nužudė. 2uvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių ¡0 palikuonių daugiau nebeliko.
Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs, jis mirė (1269 m.). Lietuva liko be dinastijos, ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis.