Gediminaičių dinastijos pradžia

Gediminaičių dinastijos pradžia
Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Bet jam mirus, tokių sumišimų, kaip po Mindaugo mirties, Lietuvoje jau nebebuvo. Traidenis turėjo brolių ir sūnų, tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. Tik, deja, mes tiksliai nežinome nei visų jo brolių nei sūnų vardų.
Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m.) ir Gediminas (1316—1341 m.). Taip pat gerai žinoma, kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. Tik, deja, tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Taip pat neaišku, kuriuo metu jis valdė. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių, bet vis dėlto neaišku, kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. Senąja tradicija, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Vytenio ir Gedimino tėvu, buvo laikomas Pukuveras, arba Liutauras. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį, arba Budividą, ir Budikidą), bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. Aišku, tik, kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo, jo sūnaus ar jo brolio sūnus), nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietuvoje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėtojas, to nebūtų buvę išvengta. Taigi visų vėlesnių Lietuvos ku-
nigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus, nes ros giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. (lalimas dalykas, kad didž. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino fcivas, bet ir jo senelis.
3. Vytenis (1295-1316 m.)
Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m., nes 1294 m. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. Dar prie gyvos tėvo galvos Vytenis garsėjo, kaip geras karo vadas. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau; tačiau, kaip Traideniui, taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo.
Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. Varydamas tautišką politiką ir kovodamas su ordinu, jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe.
Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino, kurs nenorėjo 2/s nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi esąs aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. Todėl 1298 m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė Į talką Vytenį. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių Įgulą. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu.
Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Lig tol į lietuvius buvo žiūrima, tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Vakaruose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Dabar, susidėjus su arkivyskupu ir su Ryga, jau buvo galima pirštu prikišamai rodyti pasauliui, kad ordinas neina lietuvių krikštyti, o tik jų pavergti ir kad, siekdamas savo galybės, nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šitokias sąjungas, nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių, norinčių vykti Į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą.
Be to, šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekonomišku atžvilgiu. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklausiusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos.
Vytenio valstybė. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką, kaip ir Traidenis. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais, tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti; jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. Polockas, kuris jau buvo pakliuvęs į ordino jtaką, vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą P a g i r į Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. Senasis jotvingų kraštas (t. y. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugarduku, Slanimu ir Volkovisku), kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinę, jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį Palenkės (irgi jotvingų žemes, kurias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai), prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Tuo būdu savo įpėdiniui, broliui Gediminui, Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija.